Rašau apie šunis, bet tai nėra išimtina taisyklė tik jiems. Mes, žmonės, lygiai taip pat pasieksime didelių tikslų, jei judėsime palaipsniui žingsnis po žingsnio, nepraleisdami nei vieno laiptelio ir užtvirtindami kiekvieną, net ir mažą, pasiekimą.
Juk būna taip, kad norėdami išmokyti savo šunį naujo įgūdžio, didžiausią dėmesį kreipiate į galutinį rezultatą, praleisdami pro akis visas pakopas, kurios veda link jo?
Pavyzdžiui – šuns šokinėjimas ant atėjusių svečių?
Įsivaizduokite, jūs auginate aktyvų Spanielį, kuriam labai sunku nulaikyti savo visas keturias letenas ant žemės ir jis nuolat šokinėja ant svečių. Bet jūs norite, kad jis ramiai sėdėtų pasitikdamas tetą, atėjusią jūsų aplankyti.
Sėdėt, sėdėt, sėdėt! – tikriausiai taip skamba jūsų žodžiai.
Taip yra todėl, kad jūsų šuniui žingsnis nuo to, ką jis gali padaryti ir tai, ko jūs jo prašote, yra per didelis. Jis, lygiai taip pat, kaip vyrukas dešinėje (paveikslėlyje), negali pasiekti savo pirmojo laiptelio.
Vietoj to, pirmiausia šuns paprašykite laikyti visas keturias letenas ant žemės, tačiau leiskite jam judėti aplink (net ir greitai). To pasiekti galima numetant skanėstus ant grindų ir leidžiant susirinkti.
Vėliau, galite mokyti jį judėti lėčiau, po to ramiai pastovėti vietoje, galiausiai – atsisėsti ir pasitikti žmones taip, kaip norite jūs.
Toks mokymo būdas leidžia šuniui valdyti savo emocijas ir elgesį, ir jam pasiekti rezultatų yra daug lengviau. Dabar jūsų šuo – tai tas vyrukas kairėje.
Ši problema opi šunims, ypač audringai reaguojantiems į kitus šunis. Mūsų lūkesčiai yra sustabdyti tokį elgesį. O kad būtų taip paprasta! Net ir žmonės kartais sugaišta ne vienerius metus, kol išsigydo savo traumas...
Tarp labai audringo, abejingo ir socialaus, mūsų kopėčios turi daug laiptelių.
Mes su šunimi turime lipti kopėčiomis nuosekliai, nepraleisdami nei vienos pakopos. Taip mūsų šuo jaus palaikymą, saugumą ir atsipalaiduos, nes kiekvienas žingsnelis bus užtvirtinamas. Vėliau galime duoti jam daugiau iššūkių.
Jei mes tikimės, kad šuo įveiks visus iššūkius per vieną treniruotę – mes esame kaip tas vyrukas dešinėje. Siekiame to, ko niekada nepasieksime.
Šuo nesupranta, kad turi liautis šokinėti, nes šeštadienį atvyksta teta jūsų aplankyti. Juk jis darė tai jau nuo tos dienos, kai dar šuniuką parsivežėte namo. Lygiai taip pat jis nesupranta, kad po trijų metų jo audringo ir nevaldomo elgesio, jūs susilaukėte kūdikio ir dabar jam reikia ramiai gebėti eiti šalia vežimėlio ir prasilenkti su kitais šunimis parke.
Šuo taip elgėsi ilgą laiką, ir jam reikia laiko ir pagalbos, taip pat plano, kaip žingsnis po žingsnio išmokti alternatyvaus elgesio. O jeigu, dar prisideda ir stiprios neigiamos emocijos (kaip baimė ar fobija) – tai tampa dar sudėtingiau.
Taigi, mažais žingsneliais judėkime didelio tikslo link!
Tikslus pasiekti reikia neskubant.
RSS Feed
